1.5. Ką padariau ne taip, ką galėjau padaryti, kad taip neįvyktų?

Suprantama, kad Jus kankina kaltės jausmas, tačiau net atsakius į klausimus ” Ką aš tuo metu veikiau? Ar aš galėjau padėti, jį/ją išgelbėti? Kas būtų, jeigu…?” , fakto, dėl artimojo savižudybės, nepakeisime.

Psichologo komentaras: Kaltės jausmas įvykus savižudybei yra neišvengiamas. Turbūt belieka jį tik priimti. Kartu svarbu atsiminti, kad niekas nėra atsakingas už kito žmogaus veiksmus. Savižudybė yra visų pirma nusižudžiusio žmogaus atsakomybė.

***

„Kad ir kaip galvočiau, kad ką galėjom – tą padarėm, vistiek viduj vis kildavo mintys, kad galėjau tada nevažiuoti prie jūros, o susitikti su juo, pasikalbėti, gal būtų pavykę išvengti to, kas įvyko. Savižudybės dieną norėjau jam paskambinti ir pakviesti pietų, bet skubėjau į susitikimą, tad pagalvojau “vėliau”. Deja, “vėliau” jau buvo per vėlu. Kiekvieną kartą, eidama ofise pro tą vietą, kur kilo mintis jam paskambinti, visad atsimenu skambutį, kuris galbūt būtų kažką pakeitęs.“ (Simona)

„Kartais tokių minčių ateidavo, ką galėjau padaryti, ar pasakyti, gal buvo įmanoma jį išgelbėti. Prisimenu vieną iš jo paskutinių žinučių ir galvoju, kad galėjau paskambinti, bet nepaskambinau. Tačiau suvokiu, kad tai galbūt tam kartui būtų padėję, tačiau iš esmės buvo labai gili problema, kurios aš nebuvau pajėgi išspręsti.“ (Monika)

„Po mamos savižudybės dažnai ateidavo tokios mintys, ką galėjau padaryti kitaip, nei dariau. Ar ką galėjau sakyti ar nesakyti, daug laiko tiesiog taip ir praeidavo, paskendus mintyse ir svarstant, kaip kitaip galėjau elgtis, kad to nebūtų įvykę. Dabar suprantu, kad kaltės jausmas yra normalu po artimojo savižudybės, ir priimu jį kaip neišvengiamybę.“ (Asta)

Palikite komentarą

Jūsų el.paštas nebus rodomas. Reikalingi laukeliai pažymėti *