Įvairios svarbios datos, ypač pirmaisiais metais po artimojo savižudybės, būna labai sunkiai išgyvenamos. Dažnai kyla klausimas ar jas iš viso minėti. Psichologiškai tai pagrindžiama kaip būdingu vengimu – tarsi atrodytų, jog jei neminėsi šių datų, nepripažinsi, kad taip nutiko apskritai. Tačiau akistata su artimojo savižudybe, padeda išgyventi netektį ir bėgant laikui su juo atsisveikinti. Rekomenduojame paminėti šias datas taip, kaip Jums atrodytų prasmingiausia – ar tai būtų šv. Mišios bažnyčioje ar žvakutės uždegimas, o gal tiesiog parašytas laiškas. Svarbu, kad neužsisklęstumėte ir dalintumėtės savo išgyvenimais su kitais žmonėmis, kurie gali suprasti, artimaisiais, draugais ar kolegomis.
Psichologo komentaras: Svarbios sukaktys veikia mus. Jeigu šioms sukaktims pasiruošiame iš anksto, jos neužklumpa netikėtai. Tai padeda suvaldyti ir atlaikyti savo jausmus.
***
„Artėjant svarbiai datai, visada ilgai galvodavau ir jai ruošdavausi. Norėdavosi ritualų, kad ta diena nebūtų tik praradimo, bet kažkokio įprasminimo… pvz. per metines užsidėjau kelnes, kurių negalėjau metus laiko nešiot, nes būtent su jomis buvau, kai sužinojau apie nelaimę. O nuo metinių jau galiu jas nešioti ir netgi patinka. Būtent tą valandą, kai brolis nusižudė, nuvažiavau į savižudybės vietą – pasėdėjau, užlipau pažiūrėt kokį paskutinį vaizdą matė ir pan. Nusivežiau visus laiškus kuriuos per metus buvau rašius. Buvo keista skaityt, nes labai jautėsi kaip keitėsi mano emocijos bėgant laikui. Kai ten sėdėjau, atrodė, kad atsukau laikrodį ir tiesiog pabuvau kartu su juo, kai jam buvo sunku. Vakare su šeima nuėjom į mišias (ko šiaip nedarom, visi rinkosi, nes mama norėjo.. tai labai jautru ir gera buvo), aplankėm kapines, namie su artimaisiais pikniką pasidarėm. Kad vakaras netaptų tiesiog tyliu pasisėdėjimu, pasakiau kalbą apie brolį, klausėm jo plokštelių, žiūrėjom nuotraukas iš skirtingų etapų. Malonu buvo, kai kas paklausdavo iš kur viena ar kita nuotrauka, pasidalindavo savo atsiminimu. Kad ir liūdnos bei skausmingos tokios dienos, stengiuosi pasidaryti jas šiltas.“ (Simona)
„Mėnesio ir metų sukaktį minėjau dalyvaudama šv. Mišiose už mirusį, bei aplankydama jo kapą. Kiek pamenu pirmais metais kapą lankydavau kas mėnesį jo mirties dieną, vėliau – į metus vieną ar du kartus. Pastaruoju metu tik per Vėlines. Man pačiai prasmingiau už tą žmogų tiesiog pasimelsti ar paprašyti kitų, kad pasimelstų, o kitaip tų datų nebeminiu. Rugsėjo 10 d., Pasaulinę savižudybių prevencijos dieną, pagal galimybes uždegu žvakelę prisiminti visus, kurie tokiu būdu mirė, ir artimuosius, kurie liko.“ (Monika)