3.1. Kaip gyventi toliau?

Artimo žmogaus savižudybė – skaudus ir sukrečiantis įvykis, kuris dabar yra ir Jūsų gyvenimo dalis. Kad ir kaip to nenorėtumėt, ignoruotumėt ar vengtumėt apie tai galvoti/kalbėti, fakto nepakeisite. Sielvartas – vienas iš gedėjimo etapų, kuris yra išgyvenamas, tačiau – sunkus. Greičiausiai šiuo metu patiriami Jūsų išgyvenimai tokie stiprūs, jog sunku atrasti viltį ir patikėti, jog būsena pasikeis. Laikui bėgant, skausmo bus mažiau, jis pasikeis ir Jūs vėl grįšite į gyvenimą. Neužsisklęskite, leiskite būti tiems jausmams, kurie yra, nes būtent jų išjautimas, dalinimasis, padeda išgyventi skausmą ir su laiku išmokti vėl priimti kasdienybę. Pasirūpinkite savimi, savo sveikata, pabendraukite su artimais žmonėmis.

4 žingsniai padėsiantys išgyventi netektį :

1)   Pripažinkite netektį. Dažnai pirmoji reakcija po artimojo savižudybės būna mirties fakto neigimas. Reiktų stengtis susisigyventi su šiuo faktu ir jo neneigti, o priešingai – priimti.

2) Išgyvenkite visus jausmus susijusius su netektimi. Dažnai po artmojo savižudybės stengiamasi užgniaužti visus kylančius jausmus (pyktis, baimė, kaltė, apatija kt.), tačiau reiktų kaip tik leisti juos sau išjausti, nes tik jų išgyvenimas vėl ir vėl gali padėti susitaikyti su netektim.

3) Įveikite tuštumą. Netekus artimojo mes ne tik prarandame mylimą žmogų, bet tuo pačiu pasikeičia mūsų kasdienybė, tam tikra nusitovėjusi tvarka. Stenkitės būti atviri pokyčiams ir artimųjų pagalbai  –  priimkite ją nesidrovėdami.

4) Sukurkite naują santykį su nusižudžiusiu artimuoju ir gyvenkite toliau. Kad ir kaip sunku būtų dabar patikėti, kad kažkada taip apskritai gali būti, šiuo metu leiskite sau jausti tai, ką jaučiate ir laikui bėgant būsena keisis  – atsiras šviesesnių minčių, džiaugsmo, naujų planų ir jėgų gyventi toliau. Svarbu neužsisklęsti, o jausti, kalbėtis.

Šaltinis: http://www.delfi.lt/gyvenimas/namai_ir_seima/psichologija-kaip-istverti-artimojo-netekti.d?id=58735727

Psichologo komentaras: Sielvarto metu svarbus laiko aspektas – žmonės kartais tikisi, kad netektį išgyvens per kelis mėnesius. Tokie nerealistiški lūkesčiai gali dar labiau padidinti nusivylimą savimi. Duokite sau laiko – nieko keisto, jei po labai artimo žmogaus netekties žmogus išgyvena daug slegiančių jausmų metus, du ar ilgiau.

***

„Ilgai atrodė, kad niekada nebemokėsiu vėl gyventi ir džiaugtis paprastais dalykais. Manęs niekas nedžiugino ir niekur nemačiau prasmės. Po brolio savižudybės, atrodė, kad gyvenimas gyveno mane, o ne aš jį, nes viskas kažkaip praėjo “automatiškai”. Labiausiai bijojau, kad niekada nebebūsiu tokia kokia buvau – nebesijuoksiu, nuoširdžiai nesišypsosiu ir nebepatiksiu pati sau. Už viską svarbiau man buvo brolio netektis, todėl prireikė laiko, kol susigyvenau su savo istorija ir supratau, kad dabar tai mano dalis. Pirmais metais man ypatingai norėjosi padaryt kažką, kas įprasmintų brolio netektį ir padėtų išgyventi. Stengiausi daryti viską, ką tuo metu norėjosi daryti – iš pradžių tiesiog daug verkdavau ir būdavau namie, paskui lankiausi pas psichologą, vaikščiojau į paramos grupę, kalbėjausi su  artimaisiais, rašiau laiškus sau/broliui/jo draugams, važiavau į mūsų vietas ir pan. Man buvo svarbu tą skausmą “kažkur padėti”, nes jis manyje tiesiog nebetilpo. Dabar, praėjus 1,5 metų ir atsukus laiką atgal, matau kaip keitėsi mano jausmai ir išgyvenimai ir net neabejojoju, kad ir toliau jie kis, bet su laiku vis labiau ir labiau mokausi gyventi su tuo jausmu, kad A. nebėra ir jis gyvena tik mano širdyje. Vieną kartą tėtis pasakė, kad mirusius reikia atsiminti, bet mylėti gyvuosius, kurie čia ir dabar, šalia tavęs. Kažkaip įstrigo man tie žodžiai ir nuo to laiko stengiuosi dar labiau vertinti tai, ką turiu.“ (Simona)

„Kurį laiką tikrai atrodė, kad sielvartas niekada nepraeis. Viena draugė vis primindavo, kad tikrai viskas kažkada baigsis, bet buvo sunku tuo patikėti. Vis dėl to tas begalinis sielvartas ir sunkumas praėjo. Jau praėjo 3,5 m. po R. savižudybės, ir jeigu pirmus metus vien tuo įvykiu gyvenau, kėliausi ir ėjau miegoti mintimis apie jį, tai dabar jau palyginus retokai prisimenu. Per tą laiką daug laiko investavau į tai, kad padėčiau sau, ieškojau pagalbos. Ilgai nemačiau būdo, kaip įprasminti šį mano gyvenimo skaudų patyrimą, buvo paaštrėjęs gyvenimo prasmės klausimas apskritai, viskas atrodė be galo trapu ir laikina. Tačiau per tą laiką, kai visais būdais stengiausi padėti sau ir ieškojau atsakymų į man svarbius klausimus, labai sustiprėjo tikėjimas, santykis su Dievu, atradau naujų erdvių, kur save galėčiau realizuoti. Išsigrynino vertybės, vis dažniau atrasdavau lengvumą ir džiaugsmą. Taip pat atsirado daugiau kantrybės, kurią sieju su tuo, kad ilgą laiką reikėjo tiesiog kažkaip išgyventi, pakelti dieną, kai net paprasti darbai vargino ir reikalavo, atrodė, daug jėgų. Be to, jeigu pradžioje atrodė, kad niekas negalės prilygti žmogui, kurį mylėjau, tai vėliau ir tai pasiketė. Žinoma, karts nuo karto prisimenu R., kaip jis atrodė, ką kalbėdavome, kur buvome ir pan., kartais ilgiuosi jo, užklumpa liūdesys. Šiuo metu matau prasminga, prisidėdama prie pagalbos nusižudžių artimiesiems, dalindamasi savo išgyvenimais.“ (Monika)

4 thoughts on “3.1. Kaip gyventi toliau?

  1. Jau daugiau kaip metai praėjo po dukros mirties, o atrodo, kad tai buvo visai neseniai. Ir skausmas toks pat aštrus, ir mintys tos pačios kankina. Neverkiu tik kai tarp žmonių būnu, ir tai ne visada pavyksta susilaikyti. Baigiu darbą-ir į mašiną išsiverkti lekiu, tam kartui palengvėja. Paskui kapinėse, paskui namuose, paskui lovoje. Netiesa, sielvartas nemažėja. Sunkūs ligoniai bent turi viltį-eutanaziją. O kas mums padės? Vaistai minčių juk neslopina. Be dukros gyvenimo neįsivaizduoju-nieko nebekuriu, nebesvajoju. Ir tai ne depresija. Tiesiog tai, kas vyksta mano gyvenime nesuteikia jokios prasmės.

  2. Siandien buvo sv. Misios uz mano a.a. sunu -jau 10 metu,kaip jo nebera.Atrodo,viskas buvo vakar.Jei nebuciau tikinti,nematyciau prasmes gyventi.

  3. Jau praėjo 7 mėnesiai po tėčio savizudybes. Ir dar lyg šiol ašarų sulaikyti negaliu. Tėvai gyveno atskirai jau 11 metu. Bet su tėčiu nors retai bet bendravau. Ir tas bendravimas ypač paskutinį mėnesį prieš jo savižudybė man reiškia labai daug. Jo ištarti žodžiai “Dukrytė” man buvo viskas. Visada svajojau, kad kai užaugsiu per vestuves jis mane ves prie altoriaus. Isivaizdavau savo gyvenimą su juo, bet ne tik isivaizdavau ir sieti buvau pradėjus. Jau buvome sutarė, kad per vasara vaziuosiu pas ji pabūti. Bet deja. Lyg šios dienos apie ji kalbėt man žiauriai sunku. Man skauda ir atrodo kai Prisimenu ji gulinti karste ir užkasama po žemė ir tai man reikėjo iškęsti be mamos nes ji buvo užsienyje tai košmaras. Mano bemiegės naktys, prisiminimai apie laidotuves, skaudus vertimas. Galiu prisipažinti vertimas mano trunka iki tol kol jėgų nebėra. Bet šito stengiuos niekam ne parodyti, nes pradės klausinėti kas ne taip, o man šnekėti sunku. Tėtis buvo man viskas jo netekus svajones dužo, pasaulis suskilo, puse manęs mirė. Nebesu ta linksma, nuoširdi, besišypsantis, draugiška paaugle. Dabar aš verkianti, liūdna, jautri, nusiminusi,niūri, sutrikusi asmenybe… Šiuo momentu aš ne gyvenu o tiesiog esgzistuoju jeigu tai butu galima taip pasakyti…

  4. Praėjo lygiai 156 dienos po mano vyro savižudybės. Su šiuo savo vyro žingsniu vis dar pabandau susigyventi, suprasti, jog jis būtent taip išėjo iš šio pasaulio. Atsisukus atgal suprantu, kad nuėjau jau ne mažą kelią ir padariau tai ko neįsivaizdavau galėsianti padaryti. Pasirodo žmogaus galimybės yra beribės. Nežinau, kaip tai darau, iš kur semiuosi jėgų, bet priverstinis kėlimasis iš lovos ar net artimųjų įsikišimas į mano “lovos rėžimą” teikia vilties, kad rytoj bus lengviau. Mažais žingsneliais geresnio, lengvesnio rytojaus link…Taip atrodo mano kova už save po mano vyro savižudybės. Gyventi viltimi, kad vieną dieną atsikelsiu ryte ir suvoksiu, jog tai tik mano gyvenimo istorijos dalis, kuri nebeskaudina, nebegąsdina…Bet kol kas tai tik mažų džiaugsmų paieškos ir bandymas išgyventi pačio brangiausio ir artimiausio žmogaus netektį…

Palikite komentarą

Jūsų el.paštas nebus rodomas. Reikalingi laukeliai pažymėti *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>