3.6. Kaip kalbėtis su artimaisiais apie tai, kas įvyko ir kaip sužinoti, ką jie išgyvena? Kaip jiems padėti?

Psichologo komentaras:  Kiekvienas žmogus reaguoja į netektį savaip, todėl neretai šie skirtumai kelia sunkumus šeimos narių bendravime. Daugeliui kalbėti apie jausmus yra žymiai sunkiau nei kalbėti apie įvykius ar faktus. Netekties išgyvenimas sukelia labai daug jausmų, todėl atsiranda ir sunkumų apie tai kalbėti. Bet kalbėti būtina. Paprastai vyrai vengia kalbėtis apie tai, kas atsitiko. Nepaisant to, svarbu pasistengti neslėpti savo jausmų nei nuo vaikų, nei nuo suaugusių. Tėvų dėmesys savo vaikų jausmams turi būti atidus, bet laipsniškas, neperspaudžiant, o geriausia dalinantis savo jausmais su jais ir kviečiant juos pasidalinti savais. Norint paskatinti jaunus žmonės emociškai atsiverti, svarbu nedaryti jiems spaudimo: jei juos pernelyg spausite, sulauksite atvirkštinio efekto – jie užsisklęs ir sielvarto skausmas liks neišreikštas. Taip pat nereikėtų nurodinėti, kaip kiti šeimos nariai turi elgtis ir jaustis, pvz.  kiek ilgai verkti, eiti į kapines arba neiti ir pan. Nusižudžiusiųjų artimieji turi išmokti būti kantriais ir priimti dėl bendravimo kylančias įtampas su meile ir pakantumu, kalbėtis apie tai, kas atsitiko palaikydami vieni kitus.

***

„Apie brolio savižudybę daugiausiai galiu kalbėtis su mama ir savo vyru. Tėčiui sunku apie tai kalbėti, todėl tai būna retai, bet kai jau kalbamės, tai iš visos širdies ir tos akimirkos man labai brangios. Jaunesnis brolis (12m.) pats neinicijuoja jokių kalbų, tik trumpai atsako užklaustas. Todėl karts nuo karto  jam primenu, kad jei kada norės pasikalbėti, bet kada tą gali padaryti su manim. Šiaip vis stengiuosi prisiminti kokių linksmų istorijų ir pasidalinti su juo, kad žinotų, jog prisiminti ir kalbėti apie A. yra gerai. Dabar, kai susirenkam visa šeima ir atsisveikinėjam, mažasis brolis turi naują tradiciją – būtinai visi kartu turime rateliu apsikabinti, matyt tokia čia jo kalba.“ (Simona)

„Manau, geriausia tiesiog paklausti, kokios pagalbos reikia, kaip žmogus jaučiasi, gal norėtų pasikalbėti apie tai. Gal reikia elementarios pagalbos buityje, kadangi pradžioje vargina bet kokie darbai. Galbūt reikia palydėti į vieną ar kitą įstaigą (policiją, mirties registravimo įstaigą ar kitur), nueiti kartu į kapines, tas tikrai labai sustiprina. Man labai trūko, kad kažkas su manimi kartu nueitų aplankyti R. kapo, o paprašyti nedrįsau. Tiesa, kartą nusivedžiau vieną draugę, nors ji ir nepažinojo jo, o taip pat mamą, kuri ir pati tai pasiūlė.“ (Monika)

Palikite komentarą

Jūsų el.paštas nebus rodomas. Reikalingi laukeliai pažymėti *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>