Nusižudęs artimasis, kurį mylėjote, visuomet išliks Jūsų atmintyje, tik galbūt keisis prisiminimai, jų intensyvumas. Tai nereiškia, kad Jūs pamiršite Jį, bet tiesiog išmoksite su netekties jausmu gyventi toliau.

***

„Man norėjosi, kad ne tik aš, bet ir A. draugai, pažįstami jo nepamirštų. Norėjosi, kad apie jį kalbėtų, prisimintų. Tokie momentai, kai kažkas tau parašo „Labas, radau A. piešinį/ prisiminiau istoriją ar pan.“ man yra beprotiškai brangūs, nes tada atrodo, kad jis gyvas ne tik mano atmintyje. Tik keičiantis jausmams ir išgyvenimams, gal po kokių 7 mėn. man buvo pasidarę baisu, kad pamiršiu brolio juoką, kvapą, manieras. Norėjosi jį pačiupinėt, apsikabint. Dabar, praėjus šiek tiek daugiau nei metams, galiu pasakyti, kad nėra nei dienos, kad neprisiminčiau jo. Tiesiog dabar vis dažniau prisimenu ne patį savižudybės faktą, o koks jis buvo. Pavyzdžiui, jei įvyksta kas nors juokingo, tai iš karto matau kaip jis juokiasi ar numeta kokią repliką:) Atrodo, kad po truputi išmokstu gyventi su tuo jausmu, kad nors ir fiziškai jo nėra, jis visada šalia.“ (Simona)

„Aš kiek pamenu, kaip tik galvojau, kaip man jį ir tą įvykį greičiau pamiršti ir išbraukti iš savo gyvenimo. Po to susivokiau, kad nepavyks. Dabar džiaugiuosi, kad vistik jį pažinojau. Kartais prisimenu, kai sunku, pagalvoju, ką man pasakytų, arba pasidžiaugtų sėkmėmis. Suvokiu, kad tai buvo dramatiškas įvykis tiek mano, tiek kitų žmonių gyvenimuose, ir, žinoma, paties R. gyvenime. Ir nepaisant to, kad jo nebėra tarp mūsų, išlieka pasakyti žodžiai, savybės, kurias galbūt norėtųsi ir savyje auginti, dalykai, kuriuos mėgo, kuo jis buvo. Kai kas ir toliau gyvena manyje.“ (Monika)