Artimųjų pasakojimai

„Man nemažai padėjo artimieji ir bičiuliai. Vieni pirmomis dienomis priglaudė pas save pagyventi, kad nebūčiau viena, vėliau savaitę buvau pas mamą, kuri rūpinosi, gamino valgyti ir pan., dar kiti draugai padėjo pasiimti kai kuriuos daiktus iš draugo namų. Kai kas pasikalbėjo, kartu paverkė, išklausė, kai kas savo iniciatyva išsivežė į gamtą, dovanojo masažo procedūras, pasiūlė pagalbą. Labai padėjo tie momentai, kai žmonės nebijodavo klausti, kaip jaučiuosi, kalbėtis apie įvykį ir žmogų, kurio netekau. Viena draugė tiesiog surado Jaunimo psichologinės paramos centro telefono numerį ir patarė ten paskambinti ir nueiti. Iš tikro labiausiai norėjosi, kad kiti neapsimestų, jog nieko neįvyko, o kalbėtųsi, klaustų, dalintųsi atsiminimais…“ (Monika)

„Pirmomis dienomis man norėjosi būti tik su šeima. Mes turbūt savaitę (dieną/naktį) kalbėdavom ir tiesiog būdavom kartu. Ta vienybė mus dar labiau sustiprino ir leido kartu vėliau viską ištverti. Tačiau labai svarbus ir draugų, kolegų palaikymas. Jiems patarčiau visų pirma neapsimesti, kad nieko neįvyko. Labai svarbu, kad nebijotumėt užklausti “Kaip jautiesi?”, “Ar galiu kuo padėti?, kad ir kaip tai nepatogu Jums būtų. Greičiausiai sulauksit atsakymo  “Nežinau”, “Ačiū, nieko nereikia” ir pan. Tačiau aš prisimenu kiekvieną žmogų, kuris manęs to paklausė ..Ir patikėkit, kad ir kaip banaliai šie klausimai skambėtų, bent jau man, jie reiškė LABAI daug. Paklausėt vieną kartą ir negavot konkretaus atsakymo? Paklauskit dar ir dar kartą po kurio laiko… Man ypatingai norėjosi kalbėtis apie tai kas nutiko, gal po kokio mėnesio, paskui dar vėliau.. tuomet jau būna kažkiek praėjęs didysis šokas, bet širdgėla begalinė, kuri tiesiog netelpa viduje. Tuo tarpu iš aplinkinių atrodo, kad visi jau viską pamiršo ir gyvena toliau. Tai irgi natūralu, nes žmonių gyvenimai tęsiasi, bet buvo labai skaudu ir liūdna, nes atrodė, kad va, praėjo tik mėnuo, o visi  A. jau pamiršo..“ (Simona)

Palikite komentarą

Jūsų el.paštas nebus rodomas. Reikalingi laukeliai pažymėti *