Kodėl mes lankome grupę?

„Grupė – tai ta vieta, kur esi reikalingas su savo netektimi ir begaliniu skausmu. Grupės nariai – tai tokie patys žmonės, išgyvenantys panašius jausmus kaip ir Tu. O kas geriau gali suprasti, jei ne žmogus, patyręs panašų sukrėtimą? Čia jaučiuosi saugi, galinti drąsiai šnekėti apie savo išgyvenimus. Grupei esu dėkinga už impulsą nesustoti ir gyventi toliau“ (Vita, atėjusi į grupę po sesers savižudybės).

„Aš jau laukiu šių susitikimų, nes galiu iškalbėti savo sielvartą, gauti atsakymus į susikaupusius klausimus, paklausyti kitų grupės narių, gauti patarimų iš jų, kaip kapstytis iš šio nelaimės liūno. Baigiantis užsiėmimui, jaučiu kaip po truputį gyja mano širdyje kraujuojanti žaizda“ (Alma, praradusi sūnų).

“Atėjęs į grupę, supratau, kad ne man vienam taip sunku, kad ir kitiems yra nė kiek ne lengviau. Išsikalbėjimas, išklausymas kito – tai lyg nuėmimas nuo savęs dalies naštos. Grupėje nebegalvoji vien tik apie save, tu galvoji ir apie kitus. Mano bendradarbiai, kaimynai ir artimieji atsitikus šiai nelaimei mane supranta, užjaučia, palaiko. Tad gal ir nereikėtų man jokios kitos pagalbos. Tačiau skausmas yra didesnis, negu gaunama teigiama reakcija iš aplinkinių. Jie negali visur tiksliai „pataikyti“, o kartais tiesiog patylėti, nes jie to nepatyrė. Neatsakytų klausimų begalė. Į kai kuriuos jų jau niekas ir neatsakys. Tačiau adekvati paramos grupės narių reakcija į Tavo išsakytas mintis, jausmus – geriausias vaistas, susikaupusio sunkumo „išgarinimas“. Sakoma: geriausias tokių žaizdų gydytojas yra laikas. Tačiau ir geriausiam gydytojui reikia patalkinti, nes besikaupiantį minčių, klausimų gumulą reikia narplioti, kad liktų vietos ir kitokioms mintims, perspektyvai. Aš į paramos grupę atėjau kartu su 27-te dukra. Po nelaimės ji ėmėsi iniciatyvos ir surado šią grupę. Buvimas paramos grupėje, manau, padeda abiems geriau suprasti vienas kitą, įvardyti mudviem svarbius klausimus, galvoti apie tolimesnį gyvenimą be žmonos, be mamos. Kviesčiau ir kitus tėvus nepalikti savo vaikų ar suaugusius vaikus nepalikti savo tėvų be adekvačios pagalbos, nepatikėti šių žaizdų gydymo tik visagaliam laikui“ (Algirdas, grupę lanko po žmonos savižudybės).

„ Aš lankau grupinius susitikimus, nes čia renkasi žmonės, kurių artimieji nusižudė. Mūsų visų istorijos skirtingos, bet tuo pačiu ir panašios. Dalindamiesi savo išgyvenimais stengiamės padėti vieni kitiems. Čia drąsiai gali sakyti viską, bet ką – niekas tavęs nesmerks, nekaltins, o atvirkščiai, pasidalins savo išgyvenimais ir tave palaikys. Taip gali ne tik išsikalbėti, bet ir išklausyti, patarti kitiem. Man patinka, kad čia atrandu bendraminčių kurie man padeda ir, kad dalyvaudama susitikimuose aš pati galiu kažkam lygiai taip pat padėti. Taip pat čia atrandu įkvėpėjų, į kuriuos pasižiūrėjus suprantu, kad ir aš kažkada būsiu tame etape, kai vėl nuoširdžiai šypsosiuosi. Jau šypsausi:)“ (Simona, grupę lanko po brolio savižudybės).

Palikite komentarą

Jūsų el.paštas nebus rodomas. Reikalingi laukeliai pažymėti *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>