Kelionė, kurios nesirinkau

Esu Jurga. Dalyvauju socialinėje, kūrybinėje, sielovadinėje veikloje. Daugiau kaip prieš du metus nusižudė mano draugas, su kuriuo planavome bendrą ateitį. Buvau pirmoji, kuri jį rado nebegyvą. Netekčių grupę (kuri tuomet vykdavo Jaunimo psichologinės paramos centre) lankiau daugiau nei metus, tačiau iki šiol jaučiuosi nusižudžiusių artimųjų grupelės dalimi.

Su netikėtos ir skaudžios netekties jausmais, kuriuos pabandžiau atskleisti, susipažįsta kasmet daugybė žmonių Lietuvoje. Savo rašiniu norėjau prisiliesti prie to, apie ką dažnas nedrįsta ar nežino kaip kalbėti. Tai tik atgarsis, nuotrupos iš tų išgyvenimų, su kuriais teko gyventi metus ir daugiau, o dar ir dabar karts nuo karto sugrįžtančių. Nebuvo lengva surašyti net ir tas nuotrupas. Dalį jų lydėjo ašaros. Stengiausi būti taupi žodžiams ir pateikti „koncentratą“ tų jausmų ir nuotaikų, kurios lydėjo tam tikrais etapais. Šventojo Rašto ištraukomis ar jų interpretacijomis šiuos etapus tarsi atskyriau vieną nuo kito, tačiau labiau teoriškai, kadangi daugelis jų sugrįždavo, persipindavo, pasikartodavo.  Viliuosi, kad mano pasidalinimas įpūs vilties tiems, kas pakliuvo į panašų gyvenimo tarpeklį, kuris galbūt dabar atrodo neįveikiamas. Šiandien jau galiu patikinti, kad einant iš lėto jis tikrai atvers naujus horizontus.

 

„Tau ir pati tamsa nėra tamsi, ir naktis šviečia kaip diena“.  (Ps 139, 12 )

Gerieji Dievo angelai tikriausiai dirbo  “viršvalandžius“ tą dieną, kai susitikau su Mirtimi. Kaip sulėtinto filmo kadrai prabėgo kelios minutės, valandos. „Tai tikrai įvyko? Jis mirė? Man nesirodo? Kodėl, Viešpatie?“ Tarsi neįsivaizduojamo dydžio akmuo užkrito kraupus praradimas. Sunku suprasti, kaip neišėjau iš proto, kaip tada nepamiršau savo vardo…  Kaip užteko oro krūtinėj gedulo rūmuose renkant laidotuvių „amuniciją“ žmogui, kuris buvo brangus, kuriam dovanojai šilumą, o mainais gavai stingdančio šalčio laviną. Tuo tarpu už langų dvelkė vos prasidėjęs pavasaris su mėlynais šilo pakraščiais, kurie, kaip kažkada rašiau, „yra tarsi priminimas, jog nesibaigia niekada Gyvenimas.“  Tačiau, klausiau savęs, ar jis tikrai nesibaigia, kur dabar mano mylimas žmogus, kaip jį pasiekti, ar jam bus atleista. Įsiminė kunigo brolio pranciškono pasakyti žodžiai šv. Mišiose laidotuvių dieną: „Nėra tokios nuodėmės, kurios nenugalėtų Kristaus kryžius.“ Kurį laiką jie tikrai guodė.

Sunku buvo suvokti, kad žmogus išėjo negrįžtamai. Rodėsi, nors imk ir paskambink, jei tik atsilieptų… Policijos pareigūnai rado 18 praleistų skambučių, iš kurių 11 buvo – mano. Tądien buvo veriančiai neramu, kodėl jis nekelia ragelio…

…Žinojau tik viena, kad dabar ir ypač dabar nesu viena, kad galiu savo tikėjimu atsiremti, o gal tiksliau – pasiremti. “Iš visų pusių apsiauti mane”, – sako psalmistas. Po truputį ėmė gimti mažulytis vilties daigelis, kad sielvartas bus kažkaip išgyventas. Skambūs žodžiai apie lemtį, skirtus išbandymus ir pamokas neteko jokios galios. Nenorėjau tikėti, kad, kaip rašė C. S. Lewisas, Viešpats būtų negailestingas sadistas, bandydamas mus – išlaikysime egzaminą, ar ne. Tiesiog žinojau, jaučiau, kad Jis to nedaro. Nes niekad dar nebuvau taip arti Jo – nukryžiuoto, apleisto, išduoto, vienišo… Atrodė, niekas geriau už Jį to nesupras.

 

“O, ta naktis! Tebūna ji niūri tamsa! Tenebūna ji įskaityta į metų dienas, tenepatenka ji nė į vieną mėnesį.” (Job 3, 6)

Taip prasidėjo sunki kelionė, kurios nelaukiau, nesirinkau, atrodo ir nekenčiau. Klausiau, kaip jis galėjo, kaip Dievas galėjo leisti tam įvykti?! Nuolat persekiojo klausimas „Kodėl“. Bariausi širdyje su Juo, taip pat su Dievu ir visu pasauliu. Nekenčiu!

Tikra palaima, kad galėjau tuo dalintis su kitais. Ir niekas nepasmerkė. Visgi, atrodė, nėra kur savęs padėti. Ar dabar pavirtau į niurgzlią pikčiurną? Nelabai įkvepianti perspektyva, bet ir pakeisti nieko negaliu.

Iš visų jėgų maigau popierių. „Išsilankstė“ išraiškinga gėlė, kurios žiedas žiūri į dangų. Ak, vistik į dangų… Neleidžiu, tiesiog draudžiu sau pasiduoti nevilčiai. Iš lėto darau kasdienius darbus: keliuosi, valgau, einu… Lyg sraigė su nameliu už nugaros, kuriame baimė, nerimas, skausmas, ilgesys, pyktis… Vienas Dievas žino, kada tai baigsis. Kada gi?

 

Supilk mano ašaras į savo ąsotį ir paversk juos geriausiu vynu (pgl. Ps 56)

Ašaros visur. Namie, darbe, pakeliui į darbą ar namo… Dejonė, rauda. Neapsakomai SKAUDA. Tiesiog neapsakomai. Degina, pjauna lyg pagaląstu peiliu. Supratau, kad sielvartas – labai sunkus „darbas”. Stengiausi iškęsti ir toliau iš lėto nešti savo „namelį”. Norėjosi bent akimirkai susitikti, pamatyti akis… Atrodė, kad niekas niekada neprilygs žmogui, kurį mylėjau. Niekas ir niekada.

Labiausiai troškau, kad aplinkiniai nesielgtų taip tarsi nieko neįvyko, kad klaustų, kalbėtų apie tai, leistų būti liūdnai ir nereikalautų perdaug. Didelio dėmesio savo išgyvenimams nedrįsau reikalauti ir pati. Juk kam norisi kalbėti liūdnomis temomis?..  Nors manyje jos gyvavo kasdien. Nuotraukos šį jausmą tik dar labiau suaštrindavo, tačiau norėjosi jas vėl ir vėl peržiūrėti, matyti akis, ir tarsi priartinti jį ar savaip “sugrąžinti”.

Išsaugoti daiktai ir šildė, ir trikdė. Nelabai buvo aišku, ką su jais daryti. Netyčia sulūžo draugo dovanotas žiedas, kuris, kaip sakė dizainerė, buvo sukurtas pagal autentišką neužmirštuolės žiedelį. Ironiška, pamaniau, – bent jau būtų kita gėlė. Suvokiau, kad laikas po truputį paleisti.

 

Būriais lietaus ateik! Pagirdyk. (pgl. Oz 6, 3)

Žiema.  Tik ne laukuos, o širdy. Klausiu savęs, ką reikėjo, ar ko nereikėjo padaryti, kas buvo ne taip, kaip galbūt buvo įmanoma to išvengti. Tačiau atsakymai neatėjo. Tvyrojo šaltis ir tuštuma juodai baltame kasdienybės paveiksle. Taip buvau pasiilgusi lengvumo jausmo, gyvybės ženklų, spalvų… Norėjosi užmiršti tai, kas buvo atsitikę. Ar “užmiršti” ne nuo žodžio “mirti”? Žmogus mirė, bet numarinti jo savo širdy ir galvoje  nepavyksta.

Iš užrašų: “Bando  sniguriuoti. Bando užsitraukti žaizdos. Po truputį, po žingsnelį į priekį. Jau greičiau nei sraigė, ir ne taip beprotiškai sunku. Nors pojūtis, kad einu iš proto, dar kartais aplanko.”

 

“Jie atstatys senuosius griuvėsius, atkurs seniai apleistas gyvenvietes,

atnaujins nuniokotus miestus, tuščius nuo neatmenamų laikų.” (Iz 61, 4)

Pagalvojau, kad kai kurie žmonės kopia į kalnus, norėdami išbandyti save ar ieškodami jaudinančių išgyvenimų. Bet kartais „kalnai“ ateina pas žmogų per sunkias patirtis. Ir tik kopdamas žingsnelis po žingsnelio, viršūnėje galbūt rasi kažką nuostabaus… Viršūnės dar nepasiekiau. Nežinau, kas ten laukia. Tačiau viliuosi, kad vieną dieną atsivers nenusakomos platybės. Taip pat žinau, kad mano kojos sutvirtėjo, kad akmuo, kuris buvo užgriuvęs viso pasaulio svoriu, jau nuritintas. Atsivėrė gyvenimo spalvos, vis dažiau aplanko džiugesys ir lengvumas. O svarbiausia, gimsta norai ir svajonės. Tarsi bepražįstantis obelų sodas – puošiasi ir atgyja širdis. Prisimenu visus, kurių paramą jutau, ir esu nuoširdžiai dėkinga artimiesiems, draugams, bičiuliams už palaikymą, prieglobstį, laiku pasakytą žodį, apkabinimą, buvimą šalia, pagalbą, ašaras, skambučius, žinutes, už net ir mažus dėmesio ženklus, kuriuos atsimenu ir branginu. Taip pat didžiulis ačiū už emocinę paramą Jaunimo psichologinės paramos centrui bei žmonėms, kurie darbavosi, padedant įveikti netektis. Esate labai reikalingi.

 

…būti šviesa nesukurtos Nakties likučiuose (pgl. Pr 1, 3-5)

Vis dar esu tikra, kad tragiški ir kraupūs išgyvenimai nėra mums siunčiami „iš aukščiau“ kaip išbandymai ar pamokos. Veikiau jiems ištikus gauname neapsakomos stiprybės ištverti. Jei nuoširdžiai ieškome, randame ir tam tikrus atsakymus, įžvalgas ir naują žvilgsnį. Manau, kad Viešpats gali drąsiai, jautriai ir kūrybiškai panaudoti net ir tamsiausias gyvenimo atkarpas bei parodyti išeitį kelionėje, kurios Jo plane mums nebuvo, o ir patys jai nesiruošėme ir nelaukėme. Tačiau nepaisant visko pasiryžome gyventi ir prasimušti lyg spinduliui pro užklupusią tamsą. Prasimušti ir būti šviesa kitiems. Testiprina mus tikėjimas ir viltis. Telydi meilė gyvenimui.

 

 

One thought on “Kelionė, kurios nesirinkau

Palikite komentarą

Jūsų el.paštas nebus rodomas. Reikalingi laukeliai pažymėti *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>