1.3. Ką artimasis veikė, jautė paskutinėmis dienomis?

Šis klausimas greičiausiai kyla dėl to, kad Jūs ieškote priežasčių, įvykių ar aplinkybių, kurios galėjo nulemti tokį artimojo pasirinkimą. Nebūna vienos to nulemiančios priežasties, dėl to šiandien negalime pasakyti, kodėl Jūsų mylimas žmogus nusprendė pasitraukti iš gyvenimo.

Psichologo komentaras: Dažniausiai prieš savižudybę žmogus išgyvena didžiulę kančią – psichologinį skausmą. Neretai būna taip, kad priėmus sprendimą nusižudyti, kančia  palengvėja, nes žmogus jaučiasi atradęs išeitį. Dėl to aplinkiniams gali būti labai sunku suprasti, kaip ką tik atrodytų gerai nusiteikęs žmogus po kelių valandų nusižudė. Taip pat tikėtina, kad prieš nusižudydamas žmogus domėjosi savižudybės būdais ir svarstė kaip tai padaryti. Gali būti, kad prieš žengdamas lemtingą žingsnį žmogus galėjo kelis kartus pakeisti savo sprendimą – nusižudyti ar ne.

***

„Su broliu prieš savižudybę buvau nesimačius gal pora savaičių (buvo vasara ir abu keliavome). Todėl man labai norėjosi sužinoti ką jis veikė, kas galėjo paskatinti dar vieną psichozės priepuolį, kuris lėmė jo savižudybę. Pusseserė buvo tikra detektyvė, susitikinėjo su jo draugais, pažįstamais ir kaip filmo juostelę bandė sudėlioti paskutinių įvykių seką, kad galėtumėm sau atsakyti nors į dalį klausimų. O aš vis prisimenu paskutinį pokalbį su juo telefonu ir kaip jis nuliūdo, jog užtrukau kelionėje ir nepasimatysime kaip tarėmės. Dabar atrodo, kad jei nebūčiau išvažiavus, gal įvykiai būtų kitaip susiklostę.“ (Simona)

„Po draugo savižudybės bandžiau atsiminti ką veikėme, ką kalbėjome paskutinėmis jo gyvenimo dienomis. Ypač vėl ir vėl atsigamindavo paskutinis pokalbis ir susirašinėjimas. Galvojau, ką pasakiau ir ko nepasakiau ar galėjau pasakyti, ir pan. Tą vakarą prieš nusižudant mes kalbėjome telefonu, po to dar susirašėme žinutėmis, jis buvo labai prislėgtas. Ir vėliau buvo labai skaudu tai prisiminti, nes įsivaizduodavau, kaip jis jautėsi, buvo gaila jo, apmaudu…..“ (Monika)

„Ką mama veikė paskutinėmis dienomis ir paskutinėmis minutėmis, aš mačiau, tik nesupratau, kas verda jos galvoje. Nesupratau, kad ji galvoja nusižudyti. Paskui bandžiau prisiminti visą įvykių eigą, ir supratau, kad sprendimas pasitraukti iš gyvenimo buvo priimtas jau seniau, gal keli mėnesiai prieš tai. Mama buvo nurimusi, apsisprendusi, nebesidomėjo aplinkiniu pasauliu. Gaila, kad visa tai supratau per vėlai, tikriausiai nenorėjau prisileisti prie savęs minties, kad mama galvoja apie savižudybę. Labai gailiuosi, kad neparodžiau jai, kokia ji man brangi ir kaip aš ją myliu.“ (Asta)

5 thoughts on “1.3. Ką artimasis veikė, jautė paskutinėmis dienomis?

  1. Sitie klausimai suteike turbut daugiausiai skausmo. Tetis buvo vienas. Tevai issiskyre labai senai, brolis nusisuko, o as gyvenau kitame mieste… labai skaudejo sirdi nuo minciu apie tai, ka jis galvojo ir veike ta diena. Vis ieskojau atsakymu.
    Jis nusizude budamas neblaivus, turbut buvo pagirios ir jis jau logiskai nebemaste, pasidave dvasiniam skausmui, galvojo, kad yra mums nasta ir taip bus geriau.

  2. Pries tris savaites pasikore mano jaunesne sesute,jei buvo tik 14,tas kaltes jausmas kad galėjau kažką padaryti jog taip ne nutiktų bet to nepadariau niekada niekur nedings, vis mąstau ir mąstau ka ji jautė paskutine sekundę, kodel nepaskambino man nepaprase pagalbos,kodel niekad nesakė ka jaučia,,,atrodo dabar tiek daug galėčiau jei pasakyt , ko nepasakiau , padaryt ko nepadariau, bet jau per vėlu, kad būčiau bent mazyte užuomina pamačius pries tai,,,,

  3. Uzuojauta,tau, sese.Stiprybes ir Dievo globos.Nekaltink saves,nes viskas kas vyksta yra virs musu.Mes negalim visko numatyti i prieki ir nuspeti kas bus.Dabar, kai praejo trys metai po suicido, galiu ramiai rasyt ir nekaltint saves. “Kas butu,jei butu”.Tik melskis,tai islaisvina.Apkabinu tave.

  4. dar norejau papildyti, kad visus metus as jauciuosi taip, tarsi jis vistiek yra salia… pirmas dienas atrodo net jauciau, kad yra uz nugaros, eidavo siurpas… dabar tas jausmas pasidare toks, kad jis visvien gyvena ir nera nei akimirkos, kad suvokciau jo mirti… man jis yra, kiekviena akimirka as turiu ji galvoje ir sirdyje… labai keistas jausmas…

  5. Tas klausimas, ką mano vyras veikė, kuo užsiėmė paskutines savo gyvenimo valandas man nedavė ramybės. Mes atskirai prabuvome tik 10 h, jis turėjo pas mane ir mudviejų mažylę atvažiuoti, tačiau mes jo nebesulaukėme…Vieną dieną gavau nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo ir vienintelis sakinys mane sukrėtė…Jis pusę valandos iki savižudybės ieškojo internete informacijos kaip tai padaryti…Man atrodo, kad savižudybė toks momentinis sąmonės aptemimas, bet jis turėjo pusvalandį…Toks pyktis!!!! Ne gi per tiek laiko nebuvo minutės “prašviesėjimo”, jog jis galėtų ieškoti pagalbos. Jei ne man , tai galėjo skambinti bet kam…jis buvo toks mylimas, tiek draugų turėjo, į pagalbos centrą skambinti galėjo, bet…Šiai dienai belieka tik susigyventi su tokiu jo pasirinkimu…Mano nuomone, tai nebuvo išeitis, visada yra galimybė kažką keisti ir gyventi pilnavertį gyvenimą net su diagnoze Depresija…

Leave a Reply to Bobo Atšaukti komentarą

Jūsų el.paštas nebus rodomas. Reikalingi laukeliai pažymėti *