1.7. Kur nusižudęs artimasis dabar yra, kas seka po tokios mirties?

Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo jūsų religinių įsitikinimų.  Būtų gerai apie tai, kas seka po tokios mirties,  pasikalbėti su kompetetingu žmogumi, kuriuo pasitikite. Galbūt tai galėtų būti kunigas, dvasinis vadovas, mokytojas ar kitas asmuo.

Mes į šį klausimą paprašėm atsakyti kunigo Antano Saulaičio : “Krikščionys ir kitos religijos tiki Dievo visagalybe, veikiančia žmones, bendruomenes, pasaulį. Mūsų atveju, tikime visus žmones esančius to paties Tėvo vaikais, mylimus visa dieviška visagalybe šiame gyvenime ir pomirtiniame Anapus. Mirties pobūdis nekeičia Dievo maloningo nusistatymo už žmogų, už mus. Mūsų širdys plyšta, Dievas į savo glėbį priima mums artimą ir brangų žmogų be jokių apskaičiavimų ar išlygų. Mes esame kviečiami jį ar ją į Dievo rankas atiduoti, Dievo globai pavesti. Jeigu namuose augdami ar vaikystės tikybos pamokose girdėjome „Dievas už gerą atlygina, už blogą baudžia“, paveldėjome netikslią Dievo nuostatą, lyg būtų kietas, griežtas teisėjas. Tokiuose rėmuose išeitų, kad gali žmogus užsitarnauti Dievo malonę, gali ir prarasti Dievo meilės kažkiek, jei ne visai likti už vartų. Tuo tarpu Šventasis Raštas ir įsakmiai Jėzus Kristus moko Dievo teisingumą kaip ryžtą gelbėti ir išgelbėti kiekvieną, tą paklydusią avelę ar pamestą pinigėlį. Visi mūsų mirusieji yra Dievo rankose. Viskas sutaikyta, atleista, išgydyta, nuskaistinta. Telieka gyviesiems kasdienybėje ir iššūkių pilname gyvenime įsikibti į meilingojo Dievo rankas, žengti saugomi pirmyn”.

***

„Netikiu pragaru ar tuo, kad brolis ten, kur aš niekada nebūsiu. Manau, kad brolis dabar sėdi kur ant debesies ir žiūri į mus, saugo. Jam ten gera, ramu. Net neabejoju, kad dar kažkada susitiksime. O šiaip jis visada su manim širdyje. Nėra nei dienos, kad jo nejausčiau, neprisiminčiau.“ (Simona)

„Man sunkus momentas buvo suprasti, kur jis yra, dėl religinių motyvų. Jei griežtai žvelgsime iš religinės pusės, iš esmės toks poelgis rodo, kad žmogus sunaikina save, paniekina save kaip Dievo kūrinį, turintį misiją, pašaukimą, kurį išskleistų šiame pasauly ir t.t., o tai yra laikoma sunkia nuodėme. Bet laidotuvių dieną kunigas Mišiose pasakė mintį, kad “nėra tokios nuodėmės, kurios nenugalėtų Kristaus kryžius”. Tas mane labai sustiprino ir guodė.“ (Monika)

Palikite komentarą

Jūsų el.paštas nebus rodomas. Reikalingi laukeliai pažymėti *