Psichologo komentaras: Čia nėra taisyklių. Kai kuriems nusižudžiusiųjų artimiesiems šis klausimas niekada nekyla, jie tiesiog lieka gyventi savo namuose, nepaisant labai stipraus sielvarto. Kiti – tiesiog neturi kitos galimybės, kaip keisti gyvenamąją vietą, pvz. jei nesusituokusi pora kartu nuomavuosi gyvenamąją vietą arba gyveno nusižudžiusiojo bute/name. Dar kitiems – šis klausimas būna labai opus, ypač pirmaisiais mėnesiais po artimojo savižudybės, pvz. juos kankina vaizdai apie artimojo savižudybės veiksmą arba jo kūną, kurį jie buvo patys radę po jo savižudybės, jiems kyla didžiulis nerimas, arba aštrus skausmas dėl netekties neapleidžia nei minutės. Šiuo atveju svarbu, kad sprendimas nebūtų priimtas pernelyg skubotai: visų pirma, reikėtų kreiptis psichologinės pagalbos dėl kankinančių vaizdų, nerimo arba aštraus skausmo, nes tai gali būti ne tik normalaus gedėjimo reakcijos, bet ir patirtos traumos pasekmės. Tokiu atveju, viena iš išeičių gali būti – pagyventi kitur iki tol, kol trauminiai simptomai sumažėja. Taip pat būna atvejų, kad praėjus kuriam laikui po netekties ir atlėgus aštriam skausmui, gedintis sąmoningai nusprendžia keisti savo gyvenimą, tame tarpe ir gyvenamąją vietą.
***
„Kiekvieną kart pravažiuojant pro tą vietą, kur įvyko brolio savižudybė krūptelėdavau. Tik po to, kai per metines, ilgiau ten pabuvau ir “susitaikiau” su pačia vieta, galiu ramiau pro ten praeiti.“ (Simona)
Kai nusižudė tėtis, daugiau nei metus laiko nekėliau kojos į įvykio vietą, vėliau tik kieno nors lydima, bet niekada viena. Nors praėjo 18 metų ir baimė ten eiti po truputį pradingo, tačiau tas keistas jausmas būnant toje vietoje nesitraukia. Su tuo jausmu tenka tiesiog susigyventi.
Neidavau į butą kuriame nusižudė tėtis bent porą metų. Tačiau kažkuriuo metu tie neigiami jausmai susiję su tuo butu visiškai dingo, vėliau jame apsigyvenau ir pats. Žinoma tą vietą kur tėtis nusižudė šiek tiek pakeičiau.