Kaip ir kitos su artimojo savižudybe susijusios datos, taip ir tokios šventės kaip Kalėdos, gimtadieniai, motinos diena ir pan. pirmaisiais metais būna labai jautrios ir sunkios. Dažnai kyla klausimas, ar jas iš viso minėti/ švęsti. Psichologiškai tai pagrindžiama kaip būdingu vengimu, tarsi atrodytų, jog jei neminėsi šių datų, nepripažinsi, kad taip nutiko apskritai. Tačiau akistata su artimojo savižudybe, padeda išgyventi netektį ir bėgant laikui atsisveikinti su juo/ja. Svarbu įsiklausyti savo jausmų ir išgyvenimų, bei tas datas paminėti taip, kaip Jums tuo metu norisi. Būtų gerai, kad neužsidarytumėte savyje, o priešingai, ieškotumėte būdų kaip atverti savo jausmus. Galite pasikalbėti su artimu žmogumi ar tiesiog kylančias mintis išsakyti popieriuje parašant laišką sau ar artimajam, kuris nusižudė.

***

„Pirmaisiais metais, po brolio savižudybės, man asmeniškai pačiai labai reikėjo suteikti prasmę jo išėjimui. Prieš svarbias datas ilgai galvodavau ką galėčiau padaryti, kaip jas paminėti, kad tai nebūtų tiesiog eilinė diena. Pvz. per Šv. Kalėdas norėjosi naujos tradicijos – tad su giminaičias, nuo šiol susirinkę dar prieš šventes, visi kartu kepame sausainius grojant brolio mėgiamai muzikai. Pirmos Kalėdos jau buvo kitokios vien dėl to, kad A. nebebuvo, bet tuo pačiu jos buvo kitokios, nes kažką dar padarėmė naujai, kitaip. Per A. gimtadienį man norėjosi laiko pabūti su savim/juo, tad pasidariau turą per jo gyvenimą – važiavau į įvairiausias vietas kur vaikystėje leidom laiką, kur lankėm darželį, mokyklą, kur paskui augom. Gimtadienį stengiausi prisiminti su geru jausmu ir neliūdėti, kad brolis nusižudė, o pasidžiaugti, kad 26m. apskirtai jį turėjau. Dėkojau jam už išmokytas pamokas ir nuspalvintą mano gyvenimą, nes niekad nebūčiau tokia kokia esu, jei nebūčiau turėjus tokio brolio kaip jis. Dėl to sugalvojau parašyti laišką jo draugam, kur pasidalinau savo šviesiais ir gražiais prisiminimais apie jį bei paprašiau, kad jie padarytų tą patį. Tuo pačiu tai buvo atviras ženklas iš manęs A. draugams, kad nebijotų apie jį kalbėti, prisiminti. Buvau maloniai nustebinta, kai gavau laiškų su smagiom istorijom, kasdieniais prisiminimais, nuotraukom ir net asmeniniais potyriais sužinojus apie jo savižudybę. Tie laiškai sugriovė kažkokias nematomas sienas, leido dar labiau pažinti jo draugus bei patį brolį. Tai man buvo geriausia dovana.“ (Simona)