Daugeliui pažįstama situacija, kai prireikia išreikšti užuojautą netektį išgyvenantiems žmonėms – tuo metu širdyje ir galvoje pilna įvairiausių jausmų ir minčių, jaučiame didžiulį gailestį artimiesiems, supratimą, norime palaikyti juos. Tačiau, atėjus momentui pasidaro labai baisu visa tai išsakyti žodžiais, pasakyti ką nors „ne taip“. Mes turim daug įvairių baimių, susijusių su mirtimi bei pagalbos siūlymu netekusiesiems, kurios dažnai susijusios su nežinojimu, ką galima daryti:

• Būk su netektį išgyvenančiu žmogumi, nebijok pasakyti „ką nors ne taip“, leisk atvirai kalbėti apie netektį ir priimk jo širdgėlą, liūdesį, sielvartą ir ašaras. Tau nėra būtina kažką sakyti – supratingumas ir palaikymas, galimybės kalbėti apie viską suteikimas ar tiesiog buvimas šalia yra geriausias būdas parodyti savo rūpestį. Svarbu iniciatyvos imtis pačiam, nelauk, kol gedintysis paprašys pagalbos – to gali niekada ir nenutikti. Pakviesk gedintįjį pasivaikščioti; susitikti; imtis veiklos, kuri anksčiau jį džiugindavo.
• Leisk kalbėti apie nusižudžiusįjį. Sielvartą palengvina malonūs prisiminimai apie mirusįjį, tačiau nusižudžiusiųjų artimieji dažnai užsidaro savyje ir neturi galimybės su kuo nors tais prisiminimais pasidalinti. Tu gali padėti nebijodamas paliesti ir savižudybės temos, nes kalbėjimas apie krizinį išgyvenimą mažina su juo susijusią emocinę įtampą, padeda priimti ir susitaikyti su tuo, kas įvyko.
• Nevartok pasakymų, jog „viskas bus gerai“, „laikas užgydys žaizdas“ ar pan. Nereikėtų žmogaus skubinti nebejausti skausmo, juolab, kad jis neteko vieno brangiausių žmonių savo gyvenime ir jam atrodo, jog be jo niekada nebus gerai. Nieko keisto, jei sunkūs jausmai po labai artimo savižudybės nepaleidžia metus, dvejus ar ilgiau.
• Neįkainojama gali būti ir paprasta pagalba buityje. Gedėjimas gali atimti daugybę jėgų, todėl žmogui kartais gali būti sunku net su kasdieniais darbais, tad tavo pagalba su vaikais ar gaminant pietus gali būti nepakeičiama.
• Paskatink gedinčiuosius kreiptis psichologinės pagalbos. Kartais gedėjimo procesas komplikuojasi ir žmogus nebesugeba pats susitvarkyti su jaučiamu sielvartu – jam būtina specialisto pagalba padedant susivokti savo jausmuose, priimant artimojo savižudybę bei judant pirmyn. Ypač susirūpinti reikėtų, jei žmogus pradeda kalbėti apie savižudybę arba jo bloga savijauta visiškai nekinta kelis mėnesius iš eilės.

Šaltinis: http://nebijokkalbeti.lt/apie-savizudybes/kaip-padeti-zmogui-kurio-artimasis-nusizude/

***

„Pirmomis dienomis man norėjosi būti tik su šeima. Mes turbūt savaitę (dieną/naktį) kalbėdavom ir tiesiog būdavom kartu. Ta vienybė mus dar labiau sustirpino ir leido kartu vėliau viską ištverti. Draugams, kolegoms patarčiau visų pirma paklausti pačio žmogaus, kas jam, jo manymu, padėtų. Greičiausiai jis atsakys “Nežinau” “Ačiū, nieko nereikia” ir pan. Svarbu, kad nebijotumėt užklausti, kad ir kaip tai nepatogu Jums būtų. Aš prisimenu kiekvieną žmogų, kuris manęs paklausė “Kaip jautiesi?”, “Ar galiu kuo padėti?”. Ir patikėkit, kad ir kaip banaliai šie klausimai skambėtų, bent jau man, jie reiškė LABAI daug. Paklausėt vieną kartą ir negavot konkretaus atsakymo? Paklauskit dar ir dar kartą po kurio laiko… Man ypatingai norėjosi kalbėtis apie tai kas nutiko, gal po kokio mėnesio, paskui dar vėliau.. tuomet jau būna kažkiek praėjęs didysis šokas, bet širdgėla begalinė, kuri tiesiog netelpa viduje. Tuo tarpu iš aplinkinių atrodo, kad visi jau viską pamiršo ir gyvena toliau. Tai irgi natūralu, nes žmonių gyvenimai tęsiasi, bet buvo labai skaudu ir liūdna, nes atrodė, kad va, praėjo tik mėnuo, o visi  A. jau pamiršo..“ (Simona)

„Man nemažai padėjo artimieji ir bičiuliai. Vieni pirmomis dienomis priglaudė pas save pagyventi, kad nebūčiau viena, vėliau savaitę buvau pas mamą, kuri rūpinosi, gamino valgyti ir pan., dar kiti draugai padėjo pasiimti kai kuriuos daiktus iš draugo namų. Kai kas pasikalbėjo, kartu paverkė, išklausė, kai kas savo iniciatyva išsivežė į gamtą, dovanojo masažo procedūras, pasiūlė pagalbą. Labai padėjo tie momentai, kai žmonės nebijodavo klausti, kaip jaučiuosi, kalbėtis apie įvykį ir žmogų, kurio netekau. Viena draugė tiesiog surado Jaunimo psichologinės paramos centro telefono numerį ir patarė ten paskambinti ir nueiti. Iš tikro labiausiai norėjosi, kad kiti neapsimestų, jog nieko neįvyko, o kalbėtųsi, klaustų, dalintųsi atsiminimais…“ (Monika)