Tikėtina, kad po artimojo savižudybės iškils daugybė klausimų apie gyvenimo prasmę, apims bejėgiškumas, apatija ir kad gali kilti tokia mintis. Tačiau šie jausmai laikui bėgant keičiasi, mutuoja ir po truputį vėl atrandama gyvenimo pilnatvė. Jei vis dėl to mintys apie savižudybę apninka įkyriai, kviečiame pasikalbėti apie tai gyvai su mūsų grupės psichologais.

Psichologo komentaras: Labai dažnai nusižudžiusiojo artimiesiems kyla mintys apie jų pačių savižudybę dėl aštraus sielvarto skausmo, kuris priverčia manyti, kad jie daugiau nebegali šios kančios pakelti. Tai yra laikina būsena, todėl tinkamas nusižudžiusiųjų artimųjų palaikymas ir pagalba padeda jiems išgyventi šį sielvartą ir visiškai sumažinti jų savižudybės riziką.

***

„Neslėpsiu, kad tokia mintis buvo kilusi. Tačiau ji kilo ne dėl pačio veiksmo ir noro nusižudyti, o dėl abejingumo, apatijos viskam. Atrodė, kad jau blogiau negali būti, gyvenimas neteikė jokios prasmės, reikšmės. Galėjau tiesiog gulėti ir žiūrėti į vieną tašką, verkti. Vėl gulėti. Ilgai. Labai ilgai. Nesinorėjo niekur eiti, nieko veikti, nei atsigerti, nei valgyti  – nieko. Tuomet gal ir kilo mintis, kad niekas nepasikeistų jei manęs irgi nebūtų. Tačiau net pati taip pagalvojusi giliai viduj išsigandau, kad leidau sau taip pagalvoti. Kad ir kaip tuo metu buvo sunku, žinojau, kad kažkada tas jausmas transformuosis ir jausiuos geriau/kitaip. Be to, šalia savęs mačiau kenčiančią šeimą, tad susiemiau ir stengiausi padėti mums visiems kartu tai ištverti.“ (Simona)

„Mintis apie savižudybę buvo atėjusi vieną kartą, iš begalinio ilgesio ir noro susitikti. Bet pati išsigandau tos minties ir nuvijau šalin. Nemanau, kad tai “užkrečiama”.“ (Monika)