3.7. Kodėl kiti apsimeta, kad nieko neįvyko, nebeklausia kaip aš jaučiuosi?

Aplinkiniams dažnai gali atrodyti, jog netektis išgyventa. Tai lemia mentalitetas, nežinojimas, kaip elgtis, baimė skaudinti Jus ar žinių apie netekčių išgyvenimą stoka. Dažnai aplinkiniai apie tai nekalba norėdami Jus apsaugoti ir galvodami, jog elgsena “gyvenimas tęsiasi toliau” Jums padės šiuo laikotarpiu. Galbūt Jūs pats/pati galite imtis iniciatyvos kalbant šia tema su artimais žmonėmis, paaiškinant, kad Jums tai svarbu, ir kad dar išgyvenate netektį.

***

„Praėjus gal mėnesiui, tiesiai šviesiai savo draugėms pasakiau, kad man skaudu ir liūdna, jog jos neklausia, kaip aš jaučiuosi, nekreipia dėmesio į mano tragediją (bent jau man taip atrodė). Pasirodo, jos galvojo, kad būtent įtraukiant mane į kasdienybę ir nekalbant apie tai, jos man padės. Bet, kai jos tiesiai šviesiai manęs paklausė “Kaip tau galime padėti?”, neturėjau ką atsakyti. Man reikėjo kalbėtis. Daug kalbėtis. Tačiau tuo pačiu metu supratau, kad norėjau, jog manęs klaustų kaip aš jaučiuosi būtent tada, kai aš to noriu,  o ne kai važiuoju automobiliu ar kažkokiu stebuklingu būdu jaučiuosi geriau nei vakar. Todėl kalbas po truputį stengdavausi inicijuoti pati, nes aplinkiniai juk negali žinoti, kada ir kaip aš jaučiuosi. Praėjus kokiam pusmečiui, vis dar būdavo sunku klausytis kitų žmonių istorijų apie jų brolius. Suprantu, kad dalindamiesi savo gyvenimu jie nenorėjo manęs skaudinti, bet aš labai jautriai į tai reaguodavau. “ (Simona)

„Man tai labai nesuprantama, tarsi tai būtų tema, kurios negalima liesti. Pačiam tada atrodo, kad visiems nerūpi, jog gyveno toks žmogus.. Ypač erzino pasakymai, kad reikia “paleisti”, gyventi toliau. Tikiu, kad dauguma tiesiog nežinojo, kaip kalbėti apie tai, norėjo kažkaip įkvėpti vilties, padėti pamiršti. Dabar jau galiu atleisti jiems šį “nesupratingumą”, bet gedėjimo laikotarpiu tai tikrai slėgė.“ (Monika)

Palikite komentarą

Jūsų el.paštas nebus rodomas. Reikalingi laukeliai pažymėti *