Skausmo dydžio neįmanoma išmatuoti, nes jis priklauso nuo kiekvieno žmogaus ir situacijos. Kančią kiekvienas išgyvena ir išreiškia savaip, tad lyginimasis su kitais šiuo atveju neturi reikšmės. Po artimojo savižudybės, dažnai aplinkinių kasdieniai rūpesčiai, bėdos atrodo niekiniai ir tai yra visai natūralu, nes Jūs patyrėte sunkų sukrėtimą, su kuriuo susitaikyti, susigyventi reikia laiko.

***

„Ilgą laiką aplinkinių nuogąstavimai dėl sugedusio automobilio, konfliktų šeimoje, problemų darbe ir panašių problemų man buvo beverčiai. Kad ir kokia didelė problema kažkam bebūtų, man atrodė, kad niekam nėra taip blogai kaip man. Taip jaučiausi ne dėl to, kad norėjau, jog manęs gailėtų, bet tuo metu  galvojau tik apie svarbiausias savo gyvenimo vertybes ir tai, kad nebeturiu brolio. Tik po kurio laiko supratau, kad ne aš viena netekau A., kad buvo daugiau žmonių kurie jį mylėjo ir, kad jiems galbūt lygiai taip pat sunku kaip man.“ (Simona)

„Suvokiau, kad išgyvenu traumą, didžiulį skausmą, ir jausmai kitų problemoms ar džiaugsmams buvo visiškai atbukę. Buvo net keletas momentų, kai žvelgdama į poras ironiškai pagalvodavau, kad viskas kažkada baigsis ir jiems, todėl visos tos romantiškos idilės neturi svorio. Visgi, kuo džiaugiuosi ir net didžiuojuosi, kad per pirmą pusmetį po R. savižudybės dalyvavau dviejų draugių vestuvėse, ir nuoširdžiai džiaugiausi jų švente. Neįsivaizduoju, kaip man tai pavyko, bet galima sakyti, kad net padėjo kažkiek prasiblaškyti ir užsimiršti.“ (Monika)